2011 m. vasario 24 d., ketvirtadienis

Ryžių ir jazminų sausainiai VS šokoladiniai cookies




Nors Kalėdinės dovanėlės jau praeity, atostogaujant šaltame, gražiai apsnigtame Vilniuje, atgimė noras dažnai pasišildyti su puodeliu karštos arbatos, prie kurios būtinai reikėtų parinkti tinkamą sausainį. Myliu jazminų arbatą, ypač tuos sidabrinius rutuliukus, kurie išsiskleidžia puoduke, todėl pagalvojau pasigaminti ir jazmininių sausainių.

230 g. Ryžių miltų
100 g. Kviečių miltų
225 g. Sviesto
60 g. Cukraus
1 Trynis
2 Stiprios jazminų arbatos nuoviro šaukštai
1 Jazminų arbatos šaukštelis
1 Kepimo miltelių šaukštelis
Sumaišykite cukrų ir labai minkštą sviestą. Pridėkite trynį ir jazminų arbatos nuovirą. Tada įberkite sumaišytus dviejų rūšių miltus, kepimo miltelius  ir labai smulkiai  sumaltą jazminų arbatą. Vėl labai gerai sumaišykite.   Įdėkite tešlą į celofano maišelį maisto gaminiams ir leiskite pailsėti pusvalandį šaldytuve. Po to nuplėškite nuo tešlos gabalo nedidelius, maždaug lazdyno riešuto didumo. Sudėkite tuos kamuoliukus ant kepimo popieriumi padengtos skardos ir prieš dedant į orkaitę truputėlį prispauskite šakute, kad ant sausainio paviršiaus liktų reljefas. Kepkite orkaitėje 180 C apie 10-13 minučių, kol sausainiai neįgaus lengvą auksinį atspalvį.  Valgykite atvėsusius.
Buon appetito.   
Kadangi kiekvienam savo arbata, tai kiekvienam ir savo sausainis. Kad neatsilikti nuo blog pavadinimo ir žmonos misijos  pagaminau vyrui jo mėgstamus šokoladinius sausainius, jam kaip negeriančiam arbatų italui reikėjo sausainių prie rytinės caffè latte. Jie skaniausi pusryčiaujant, ir juos skanu pamirkyti capuccino puodelyje... kas gali būti nuostabiau už kombinaciją - kava + pienas + šokoladas?

Šokoladiniai marmuriniai cookies.
175 g. Miltų
175 g.  Juodojo šokolado
150 g.  cukraus
55 g.  sviesto
2 kiaušiniai
Šaukštelio natūralaus vanilės ekstrakto, arba vanilino pusė šaukštelio
Druskos pusės šaukštelio
Kepimo miltelių pusės šaukštelio
60 g. cukraus pudros papuošimui
 
Ant vandens vonios ištirpiname šokoladą ir sviestą. Tris minutes plakame kiaušinius su cukrumi, tada pridedame ištirpintus šokoladą ir sviestą, vanilės ekstraktą arba vaniliną, miltus, druską, kepimo miltelius ir viską gerai išmaišome. Šią skystoką tešlą dedame į šaldytuvą mažiausiai dviems valandoms.
Į dubenėlį įdedame cukraus pudrą. Laikui praėjus ir išėmus iš šaldytuvo tešlą iš jos formuojame nedidelius kamuoliukus apie keturių cm. diamentro. Kamuoliukus apkočiojame cukraus pudroje ir dedame ant kepimo popieriumi išklotos skardos. Tarp kamuoliukų turi būti kelių cm. atstumas. Prieš dedant į įkaitintą orkaitę kamuoliukus turime prispausti stiklinės dugnu, kad gautųsi vieno cm. Aukščio sausainiukas. Kepame 15 minučių 180 C.
Buon appetito, vostra Viktorija Mele

2011 m. vasario 22 d., antradienis

orkaitėje kepta sepijų "betvarkė"

Vieni svarbiausių viduržiemio jūros kraštų mitybos „dalyviai“, yra žuvys, moliuskai, jūros gerybės. Lietuvoje sutikau žmonių, kurie nenorėjo ragauti pvz. Aštunkojo, ne dėl skonio, o tiesiog iš įsitikinimo, kad bjauru valgyti aštunkoji. Manau, jei kas turi tokiu problemų turi užsimerkti ir paragauti kasnelį, nes yra didelė tikimybė, kad tas maistas tikrai patiks. Daugiau žuvies niekam nepakenkė. Tik be abejonės, sunkiau Vilniuje rasti tos žuvies rūšių, nei Italijoje. Šiomis dienomis išsiaiškinau, kad žuvis „atplaukia“ į parduotuves tik vieną arba du kartus į savaitę, bet gal ir gerai, žinosite, kad ketvirtadienį pvz. IKI yra midijų, o kokį antradienį pvz. RIMI yra sepijų :) na žinoma reikia eiti į konkrečią parduotuvę ar skambinti ir užsakyti, ilgai stengtis, kad gauti pakankamai produktų. Prisimenu vieną svečiavimosi Vilniuje sykį norėjau pagaminti juodųjų midijų, tai teko iš visų įmanomų  parduotuvių surinkti ir gavosi vistiek tik penki kilogramai... na nieko, užteks man čia pasakoti apie žuvų padėti Vilniuje, geriau pasakosiu šį nuostabų receptą.
Šis sepijų receptas yra vienas iš paprastesnių, kai neturite laiko ilgai sukiotis virtuvėje, bet kai norite nustebinti šeimą ar svečius. Šiaip galvoju skirti daug receptų dirbantiems žmonėms, kurie visą dieną praleidę už namų durų, grįžta ir jau nieko nebenori daryti, o dar kai kurių vaikučiai laukia dėmesio ir pamokų tikrinimo, šuo laukia būti išvestas į lauką, tai apie jokias vakarienes net nesinori ir galvoti, norisi įsimesti kokį kasnį į burną ir kristi ant sofos. Bet gal, jei turėsite labai skanų produktą, gal ateis ir noro gaminti? Jeigu mano šaldytuve gulėtų sepijos... jos tikrai ten ilgai negulėtų...

Sepijų „betvarkė“ orkaitėje su švelnių salotų garnyru
Dvi didelės porcijos, jei nieko kito nevalgote, arba keturios mažos.
 2 gana didelės sepijos truputėli daugiau nei 1 kg.
200 g. Labai prinokusių cherry pomidoriukų kai jų sezonas, žiemą - konservuotų. (nepirkite žiemą pomidorų, panašių į plastikinius ar guminius, ten nei skonio nei kvapo, geriau konservuotus „pomodori pelati“, jei nerasite cherry pirkite slyvinius konservuotus).
3  šaukteliai kaparėlių (it. caperi)
3  skiltelės česnakų
5 šaukštai smulkintų džiūvėsių
5 šaukštai parmezano ar pecorino tarkuoto sūrio.
Smulkinos petražolės, druskos keli žiupsneliai ir šviežiai malti pipirai.
Alyvuogių extravergine aliejus.
Sauso balto vyno pusė stiklinės.
Salotoms siūlau songino ir rukola mišinio salotas, pagardintas alyvuogių aliejumi, druska pipirais ir šlakeliu citrinos sulčių, jei turite, tai balzaminio acto kremuku. Crema di aceto balsamico, daug saldžiau ir skaniau gaunasi.
Jeigu nesurasite šviežių sepijų, o tik sušaldytas, tai atšaldykite jas, nuplaukite, supjaustykite storokais kvadratais. Pomidoriukus arba konservos pomidorus supjaustykite nedideliais gabaliukais. Česnakų skilteles ir petražoles labai smulkiai sukapokite. Į orkaitei tinkančią skardą įpilkyte truputėlį alyvuogių aliejaus suberkite sepijų gabaliukus, pomidorus, česnakus su petražolėmis, kaparėlius, maltus džiuvėsius, druskos ir pipirų. Praktiškai sumaišykite visus ingriedientus, kad visi komponentai pasiskirstytų vienodai. Apšlakstykite baltuoju vynu, paberkite sūriu, apšlakstykite alyvuogių aliejumi  ir dėkite į orkaitę 180 C -  35 min. Iš pradžių apdenkite skardą kepimo popieriumi, taip sepijos neišdžius, bet troškinsis. Paskutines dešimt minučių nuimkite kepimo popierių ir duokite patiekalui apskrusti.
Salotas išplaukite, sumaišykite, pagardinkite aliejumi, druska, pipirais. Ir pateikite prie sepijų „betvarkės“.  
Buon appetito.

2011 m. vasario 18 d., penktadienis

Saldžiųjų paprikų flanas su pecorino sūrio traškučiais.

Itališkoji "geroji" vakarienė turėtų susidėti mažiausiai iš šešių patiekalų serviravimo: aperitivo (it. aperityvas), t.y. nestiprus alkoholinis gėrimas ir kažkoks sausas akomponimentas, arba alyvuogės, maži sumuštinukai, antipasto (it. užkandis), primo (it. pirmas patiekalas), dažniausiai makaronai arba ryžiai, secondo (it. antras patiekalas) žuvis arba mėsa, arba sudėtingas daržovių patiekalas, contorno (it. garnyras), nuolat daromas iš žalių ar gamintų daržovių ir dolce (it. desertas) arba pateikiami tiesiog sezoniniai vaisiai arba šerbetas ir kava espresso.
Labai mėgstu užkandžius ir dažniausiai savo šeimynai vakarienei gaminu būtent įvairius užkandžius ir antrą patiekalą su garnyru. Šis paprikų flan buvo mano meilė iš pirmo kasnio. Patinka jo švelnus skonis, pudingo lengvumo konsistencija, pecorino sūrio poskonis... Išbandykite, tikrai patiks.

Saldžiųjų paprikų flan su pecorino sūrio traškučiais

2  raudonos paprikos
1  geltona paprika
2 kiaušiniai
170 ml šviežios riebios grietinėlės
40 g pecorino tarkuoto sūrio falnui ir  50 g pecorino tarkuoto sūrio traškučių gamybai.
Sviesto formelių patepimui
druskos žiupsnelio
Aliuminio vienkartinių formelių kepimui.

Gerai išplautas paprikas nuvalykite rankšluoščiu kad neliktų vandens lašų ir dėkite ant skardos į orkaitę įkaitintą 200 C. Po 20 minučių atsargiai apverskite ant kito šono ir dar kepkite apie 30 min. Paprikos turi suminkštėti, pajuosti, apskrusti.  Tuo metu, kol paprikos laikomos orkaitėje suplakite kiausinius su grietinėle ir 40 g. Pecorino tarkuoto sūrio.     Kai paprikos truputėlį atvės, nuimkite odeles, po šios kepimo savo sultyse operacijos jos labai legvai nusilups, išvalykite papriką nuo sėklų, koto. Supjaustykite gabalėliais ir įdėkite į grietinėlės, kiaušinio ir sūrio mišinį ir  maišytuvo (blender) pagalba susmulkinkite, pasūdykite, turint omeny, kad pecorino sūris jau duoda sūrumo. Turi gautis vidutinio skystumo kremas.  Formeles kepimui sutepkite sviestu. Įpilkite flan. Formeles dėkite į skardą su vandeniu. Kepsite vandens vonioje (bain-marie). Formeles turite panardinti į vandenį, kuris turi dengti vieną trečiąją formelės dalį. Ši procedūra reikalinga, tam kad kepant flan neišdžiūtų.  Kepkite orkaitėje apie 30 minučių 180 C temperatūroje. Patikrinkite medinio dantų krapštuko pagalba. Jeigu išėmus prie jo nėra prilipęs flan, reiškia, kad patiekalas paruoštas. Atvėsinkite flan ir palikite savo formelėje iki pat serviravimo momento, nes apvertus karštą jis tiesiog praras formą.  Ant kepimo popieriaus suberkite šešis kalniukus iš tarkuoto sūrio. Priplokite ir dėkite į karštą orkaitę. Laukite kul išsilydis, tada atvėsinkite ir atsargiai atlipinkite nuo kepimo popieriaus. Duokite atvėsti ir sustingti. Šie traškučiai bus flan papuošimui.  Prieš pateikiant flan, jis apverčiamas ant lėkštutės ir papuošiamas, įsmeigiant į jį pecorino sūrio traškutį.
Buon appetito

Mallorca. delikatesų parduotuvė. straipsnis rašytas "Geras skonis" žurnalui.

Delikatesinių produktų gamybos meno elitui, kuriam priklauso Milano „Peck“, Londono „Harrods Food Hall“, Paryžiaus „Fauchon“ bei Miuncheno „Dallmayr“, galima priskirti ir Ispanijos sostinėje Madride daugiau kaip prieš 75 metus įsikūrusią gero maisto parduotuvę „Mallorca“.
„Mallorca“, dabar iki šešių parduotuvių išsiplėtęs maisto parduotuvių tinklas, visada turėjo, ko pasiūlyti ir kuo nustebinti ne vieną Madrido gyventojų kartą.
Pradžia – mielinės tešlos bandelės
O prasidėjo viskas nuo to, kad 1931 m. Bernadino Moreno, padėjęs tvarkyti kepyklos parduotuvėlę nuo trylikos metų, nusprendė pabandyti sukurti savo verslą. Kadangi jis ypač žavėjosi mielinės tešlos bandelėmis, ilgai nedvejodamas pradėjo gaminti ragelius iš truputėlį pasaldintos į sraigės namelį susuktos labai plonos tešlos (isp. ensaimadas).
Ispanijoje tokie rageliai valgomi su pusryčių arbata ar kava. Ypač geros kokybės visada karšti ir švieži rageliai akimirksniu atnešė Bernadino Moreno sėkmę. Kadangi šių ragelių receptas kilęs iš Balearų salų, ilgai nemąstęs Bernadino Moreno savo parduotuvę pavadino „Mallorca“.
Praėjus keleriems metams nuo parduotuvės (ispanai tokias parduotuves vadina bolleria) atidarymo Bravo Murillo gatvėje, ponas Moreno pradėjo plėsti savo verslą ir netrukus Velazquez gatvėje buvo atidaryta dar viena jo parduotuvė, kuri tapo itin populiari tarp elegantiško Madrido kvartalo Salamanca gyventojų. Bernadino Moreno žinojo, kad, nepaisant sunkaus ekonominio laikotarpio, yra klientų, kurie už labai geros kokybės retus produktus sumokės bet kokią kainą.
„Mallorca“ asortimentas didėjo. Pradėti gaminti antradieniniai kepiniai, kurių ragavimas tapo tam tikru antradienio ritualu daugybei vaikų ir jų senelių, kadangi tą dieną mokyklose būdavo sutrumpintos pamokos ir smaližiai laiką galėjo leisti jaukioje parduotuvių „Mallorca“ atmosferoje. Ir dabar daugybė vaikų prispaudžia savo nosytes prie „skanių“ „Mallorca“ vitrinų, o suaugusieji su nostalgija prisimena svaigius duonos ir pyragų kvapus, kurie džiugino juos vaikystėje.
Vien ispaniški produktai
Dabar „Mallorca“ daug daugiau nei paprasta kepykla – greitai ji virto geros kokybės maisto ir didelio asortimento parduotuvėmis. Šešiose Madrido parduotuvėse dirba daugiau negu penki šimtai žmonių. Pyrago, duonos, šokolado ir įvairių saldainių pasirinkimas pritraukia mažuosius gurmanus, o tradiciniai sūrio, žuvų ir mėsos patiekalai su tinkamai pasirinktu vynu pakerėjo ne vieną gero maisto gerbėją.
„Mallorca“ labai rūpinasi maisto kokybe, čia parduodami tik atidžiai atrinkti produktai, tokie kaip sūdytos putpelės ir kurapkos, baltieji smidrai bei daugybė uogienių, džemų ir konservuotų vaisių stiklainiukų.
Visas maistas šviežiai ruošiamas miniatiūrinėse parduotuvių „Mallorca“ virtuvėlėse, o tokie produktai kaip sūris užsakomi iš mažų fabrikėlių. Mėsą ruošia patikimi šių parduotuvių partneriai ir draugai.
Vienos parduotuvės „Mallorca“ produktų kokybė ir skonis yra visiškai tokie pat kaip kitos, nes viskas čia atidžiai reguliuojama antrosios ir trečiosios Bernadino Moreno kartos: sūnaus, marčios bei anūkų. Tokia šauni šeiminiais ryšiais bei tradicijomis susieta komanda ryžtingai orientuota į savo šeimos verslą – parduotuvių klestėjimą.
Manuelis Moreno, Bernadino Moreno sūnus, sako, kad jų parduotuvėse rasime visko, ką geriausio gali pasiūlyti Ispanija. Šių parduotuvėlių šeimininkai labiausiai vengia masinės produkcijos ir kovoja su užsienio produktų įsiveržimu.
Visi Moreno šeimos nariai yra studijavę restoranų verslą, kulinariją, šokolado gamybos technologiją, jie bando gaminti ne tik kokybišką, bet ir kuo sveikesnį maistą, stengiasi mažinti cukraus kiekį, naudoti tik natūralius dažiklius bei kvapus. Tačiau tradiciniai receptai, maisto paruošimo būdas lieka svarbiausias dalykas. Pavyzdžiui, parduotuvėse „Mallorca“ siūlomi avių pieno sūriai – tikras kulinarijos stebuklas, kuriamas smulkiuose Ispanijos ūkiuose.
Serano kumpis, ispaniškos vytintos dešrelės, lašiniai – visi mėsos gaminiai gaminami iš legendinės Jabugo regione auginamų kiaulių, kurios šeriamos tik gilėmis, mėsos (pata negra). Mėsos gaminiai ruošiami „Mallorca“ priklausančioje nuosavoje fermoje Huelva provincijoje.
Parduotuvėse „Malorca“ galima rasti ir alyvuogių aliejaus, tačiau čia jis parduodamas tik vienos rūšies – Nunez del Prado. Šis aliejus pilstomas į butelius Andalūzijos miestelyje Baena. Kiekvienas tokio aliejaus buteliukas pažymėtas, unikalus.
Kadangi prie gero maisto reikia gero vyno, parduotuvėse „Mallorca“ galime rasti ir jo. Kaip ir visas maistas, vynas šioms parduotuvėms tiekiamas iš privačių Ispanijos vyninių, dažniausiai specialiai pagal užsakymą: baltasis – iš „Riojas as Vina Ardanza“, „Muga“, „Martinez Lacuesta“ bei „Vega Sicilia“, raudonasis – iš Šiaurės regiono Ribera del Duego.
Nepakartojami užkandžiai
Kiekviena parduotuvė „Mallorca“ nepraleidžia progos nudžiuginti lankytojus savo nepakartojamais užkandžiais. Čia siūloma alaus, vyno, gaivinančios trintos daržovių sriubos, jūrų gėrybių užkandžių, kurių galima paskanauti pačioje parduotuvėlėje esančiame užkandžių bare arba išsinešti. Užkandžius „Mallorca“ gamina ir vestuvėms, banketams, kokteilių vakarėliams.
Kiekvieną dieną pasaulio kulinarija atranda naujų skonių ir šiuolaikinių produktų derinių, keičiasi tam tikros patiekalų sudedamosios dalys, tačiau visada smagu užeiti į tokią jaukią vietą kaip „Mallorca“, nes čia visada rasi to, kas patinka, tarsi po ilgos kelionės sugrįžus namo, pas mamą. Dauguma „Mallorca“ darbuotojų dirba čia jau 30 metų – viską puikiai žinodami apie maistą, kurį parduoda, padeda išlaikyti jo stilių ir kokybę.
Kiekvieną dieną „Mallorca“ siūlo 70 rūšių ispaniškųjų vieno kąsnio užkandžių, specialiai pagal užsakymą susuktų putlių pyragėlių, paplotėlių, tortukų, trapios tešlos krepšelių su įvairiais įdarais ir t. t.   Šviežiai kepti pieniniai paršiukai, įdaryti kalakutai, ispaniškos tradicinės dešros, baltoji Katalonijos dešra ir kalnai ispaniško kumpio, vegetariški, žuvų patiekalai laukia išrankiausių pirkėjų. Smaližiams skirti saldumynai, baltymų kremo pyragaičiai, rankomis papuošti tortai, šokoladas proginėse dėžėse, papuoštose gėlėmis ir kaspinais.
Čia nuolat kuriami nauji receptai, atitinkantys įvairių švenčių dvasią... Nekinta tik prosenelio Bernadino Moreno mieliniai rageliai, kurie iki šiol gaminami rankomis kas valandą visą dieną. Kiekvienas pirkėjas turi jausti tą patį šviežią skonį, kurį jautė prieš savaitę, prieš metus, prieš dvejus...

BRUNCH

Vienoje populiaraus serialo „Simsonai“ („The Simsons“) serijoje vėlyvieji pusryčiai (angl. brunch) buvo apibūdinti taip: „Tai nėra pusryčiai, bet ir ne pietūs. Kad ir kaip ten būtų, pabaigoje valgome gabalėlį kreminio melionų pyrago. Tu negausi to paties kaip per pusryčius, tačiau mėgaujiesi geru maistu“.
Pusryčiai, pietūs ar vakarienė?
Kulinarijos istorikai teigia, kad vėlyvieji pusryčiai atsirado XX amžiaus pradžioje Didžiojoje Britanijoje. Jų valgymo metas – tarp tradicinių pusryčių ir pietų. Besisotinant labiau ilsimasi ir pasimėgavimui maistu skiriama daugiau laiko.
Kitaip tariant, vėlyvieji pusryčiai – tai vėlyvo valgymo maniera. Ankstyvieji pusryčiai dažniausiai perkeliami arčiau pietų, nes norima ilgiau pamiegoti – ypač populiaru išeiginėmis, po audringų penktadienio vakarėlių (tai labai būdinga Amerikos gyventojams) arba tada, kai tiesiog nėra laiko pavalgyti pusryčius ir norima greičiau papietauti (tai būdinga daug dirbantiems milaniečiams).
Vėlyvieji pusryčiai dažniausiai valgomi 10 valandą ryto, o kartais ir ankstyvą vakarą. Brunch yra anglų kilmės dviejų žodžių (angl. breakfast – pusryčiai ir lunch – pietūs) junginys.
Šis žodžių junginys buvo paminėtas angliškame žurnale „Punch“ 1896 m. rugpjūčio 1 d. kaip studentų naudojamas slengas. Vėlyvieji pusryčiai buvo pristatyti ir medžiotojų savaitiniame leidinyje „Hunters Weekly“. Jame Guy Beringeris žodžiu brunch pavadino valgymą sugrįžus iš medžioklės. O pirmieji vėlyvieji pusryčiai, pavadinti brunch, patiekti 1933 m. žinomame restorane „Pump Room“, esančiame Čikagos viešbutyje „Ambasador“.
Vėlyvieji pusryčiai valgomi švenčiant sporto renginius ar vedybines sukaktis, kartais net vestuves. Aplinka būna paprasta, atpalaiduojanti, būdinga laisvo stiliaus renginiams.
Pagal pasaulio gastronomijos tradicijas vėlyvieji pusryčiai patiekiami sekmadieniais, taigi sekmadienį galime pavadinti oficialia tokių pusryčių diena, populiaria daugumoje pasaulio viešbučių ir restoranų. Valgant vėlyvuosius pusryčius restoranuose ypač mėgstama švęsti šv. Valentino ar Mamos dieną, paprastai serviruojamas švediškas stalas. Žinoma, galima pasirinkti patiekalų ir iš pagrindinio valgiaraščio.
Valgoma – nevalgoma
Vėlyvųjų pusryčių patiekalų įvairovė gali nustebinti daugelį smagurių, nes tiekiami ne tik įprasti pusryčių valgiai, pavyzdžiui, kiaušiniai, kiaušinienė, dešrelės, blyneliai, kumpis, šoninė, vaisiai, saldumynai, bandelės ir kiti, bet ir kepta mėsa, paukštiena, šalti jūrų gėrybių kokteiliai, rūkytos žuvys, salotos, sriubos, taip pat daržovių patiekalai, kelių rūšių duona, desertai.
Regioniniai skirtumai
Niujorke vėlyvieji pusryčiai suprantami kaip paprastas užkandžiavimas tarp pietų ir pusryčių. Tai tiesiog pusryčiams skirto maisto valgymas bet kuriuo dienos metu užsigeriant kava, kokteiliu Mimoza, šampanu ir Kruvinąja mere. Niujorke vėlyviesiems pusryčiams serviruojamas švediškas stalas, išskyrus kai kuriuos didžiųjų viešbučių restoranus.
Kinų restoranuose irgi nevengiama vėlyvųjų pusryčių tradicijos. Vyrauja patiekalai iš bambukų daigų, įvairūs kinų koldūnai ir kiti troškinti, kepti aliejuje valgiai, pagardinti saldžiarūgščiais padažais. Lankytojai renkasi įvairių šviežių patiekalų, nuolat gaminamų virtuvės meistrų, mažas porcijas.
Italijoje vėlyvieji pusryčiai tampa mados dalyku. Dažniausiai valgomas patiekalas – daržovių salotos, nes dauguma gyventojų negali daug laiko skirti pietums, tačiau nori gyventi sveikai, laikytis dietos, atitikti vieno madingiausių miestų įvaizdį.
Lietuva irgi neatsilieka nuo europietiškų tradicijų, pavyzdžiui, keliuose Vilniaus restoranuose netrukus bus pasiūlyta vėlyvoji vakarienė – svečiai už tam tikrą sumą galės skanauti kelių skirtingų patiekalų. Prie jų bus galima rinktis gėrimų už specialią kainą. Tokiu pat principu organizuojami ir vėlyvi sekmadienio pusryčiai.
Taigi galime drąsiai miegoti savaitgalį, o išsimiegoję padovanoti artimam žmogui mažytę šventę – nueiti pavalgyti vėlyvųjų pusryčių į mėgstamą restoraną.

Peck. delikatesų parduotuvės. Straipsnis rašytas "Geras skonis" žurnalui.

Pusvalandį praleidžiu „Peck“ parduotuvėlėje ir išeinu nešina buteliuku balzaminio acto, maža dėžute alyvuogių aliejaus (žinoma, Extra vergine), permatomomis riekelėmis supjaustytu vytintu San Danielės arba Parmos kumpiu, mažyte užkandžių duonele, pagardinta rozmarinais, keliais gabaliukais išskirtinių sūrių. Gurmaniškas užkandis, kurio aromatas vilioja dar važiuojant triukšmingomis Milano gatvėmis. Dalelytė „Peck“ ir šventę namuose galima sukurti pačiam.
Nuostabūs delikatesai
Neįtikėtinas gyvenimo ritmas, skubėjimas, kamščiai, karštis, sumuštinių, greitai ruošiamų salotų ir nesunkiai gaminamų pirmųjų patiekalų valgymas nėra gurmano gyvenimo dalis. Kad ir kaip skubėtume, gera žinoti, jog Milane yra „Peck“, kur išsipildo delikatesų mėgėjų svajonės.
Dėl „Peck“ Milanas tapo ne tik rizoto su šafranu ir milanietiško jautienos muštinio miestu, bet ir delikatesų pramonės centru.
Paryžius kviečia į „Fauchon“, Londonas – į „Harrods food hall“, Miunchenas – į „Dallmayr“ , Madridas – į „Mallorca“, o Milanas didžiuojasi savo „Peck“.
Pirmas dalykas, kuris krinta į akį apsilankius parduotuvėje „Peck“ – tai sūrių kampas: mocarela, pagaminta iš karvių pieno, didžiuliai parmezano gabalai ir kitų rūšių sūriai iš visos Italijos.
Parduotuvėje yra virtuvė, kur gaminami nuostabūs „Peck“ firminiai delikatesai ir populiarūs savaitės patiekalai. Maistas ruošiamas kiekvieną dieną tik iš geriausių, šviežiausių itališkų sudedamųjų dalių. Kartą paragavę galime improvizuoti patys, nes parduotuvėje „Peck“ yra visko: ką tik užminkytos tešlos makaronų, bandelių, duonos, lentynos pilnos „skystojo aukso“, t. y. alyvuogių aliejaus, šviežių daržovių, virto ir vytinto kumpio.
Su pirkiniais galima keliauti ir į pirmojo aukšto kavinukę, kur jau iš toli jaučiamas prabangus, kerintis skrudintų kavos pupelių kvapas. Kavinėje galima išgerti kavos, o parduotuvėje nusipirkti ir gardaus kavos pupelių mišinio.
Net ir išrankiausi vyno ekspertai neliks abejingi „Peck“ rūsyje laikomai kolekcijai iš 600 rūšių vyno. Čia net vasarą palaikoma tinkama temperatūra.
Truputį istorijos
1883 m. iš Prahos atvykęs Francesco Peck‘as atidarė savo firminę parduotuvę pačiame Milano centre, netoli žymiosios Milano katedros (Duomo di Milano). Francesco Peck‘o idėja – supažindinti italus su gardžiomis vokiškomis dešrelėmis ir kitais rūkytos mėsos gaminiais. Ir jam pasisekė – parduotuvė suklestėjo labai greitai.
1918 m. „Peck“ buvo parduota Eliseo Magnaghi, jis parduotuvės savininkas buvo iki 1956 m., o vėliau pardavė Grazioli šeimai. Dabartiniai savininkai yra keturi broliai Stoppani, išpirkę parduotuvę 1970-aisiais. Visi savininkai gerbė „Peck“ vardą ir stengėsi išlaikyti tą dvasią bei itališko maisto kokybę, iš kartos į kartą perduodami maisto ruošimo, saugojimo ir konservavimo tradicijas.Pagrindine gurmaniško maisto buveine Milane tapo Via Spadari 9. Parduotuvėje „Peck“ galima rasti aukščiausios rūšies mėsos gaminių iš visos Italijos ir retų maisto produktų, pavyzdžiui, žąsų saliamį arba net visą žalią žąsį (su galva), jau paruoštą kepimui krosnyje. Užkandžiai labai įvairūs: nuo šaltųjų žuvų užkandžių, lengvų salotų iki mėsos, pagardintos „sunkiais“ padažais, taip pat yra kiekvienam patiekalui skirto vyno, desertų, pačių gaminamo šokolado.
Svarbiausia, kad visa tai galima nusipirkti vienoje vietoje. Net dabar, užėjus į „Peck“, apima keistas jausmas – tarsi grįžti keliais dešimtmečiais atgal, pajunti tikrus natūralaus maisto kvapus, primenančius kaimą, vaikystę, žalius laukus, mišką, tačiau tuo pačiu metu viskas harmoningai dera su elegancija ir rafinuota aplinka.
Didesnis išsineštinio maisto pasirinkimas yra kitoje „Peck“ parduotuvėje „Rosticeria“, kurią galima rasti Via Cantu 3. Už šios parduotuvės durų – nepaprasta skonių ir kvapų paletė. Ant iešmo kepti paršeliai, įdaryti balandžiai, triušiai, fazanai, specialiai šiems patiekalams paruoštos daržovės, pavyzdžiui, baravykų salotos, trumų kremas ir kita.
„Peck“ vardu pavadinti ir restoranai
Manantieji, kad „Peck“ parduotuvės – tai viskas, ką siūlo ši įspūdinga maisto pramonė, labai klysta. „Peck“ vardu pavadinti ir keli Milano restoranai. Vienas jų – „Cracco Peck“, kurio virėjas Carlo Cracco buvo vienas geriausių Italijos virėjų dar iki restorano atidarymo. Jis mėgdavo sakyti, kad tik autorinė virtuvė padėjo Italijos gastronomijai pažengti nuo gimimo iki triumfo.
Virtuvės meistras Carlo Cracco didžiuodamasis itališkais produktais ir maisto kultūra pristato nepaprastą kulinarinį meną. Stebina du šio nepaprasto virėjo kūrybos stiliai – neįtikėtinas sugebėjimas tobulai parinkti sudedamąsias dalis: jų spalvas, faktūras, ir netikėta kontrastų paletė. Nesuderinamo suderinimas – tam reikia turėti ne tik lakios fantazijos, bet ir didelės patirties bei teorinių chemijos, biologijos ir gastronomijos žinių.
Restorane nepaprastų skonių ieškotojams siūlomi spagečiai su jūros ežiais ir kava, mėgstantieji kiek lengvesnių skonių valgius galėtų pasirinkti paprastesnį, tačiau ne mažiau ekstravagantišką patiekalą – šviežius itališkus koldūnus (ravioli), įdarytus kalmarais, su sepijos rašalu pagardintu majonezu, arba bulvių makaronų (tagliolini) su sviestu ir triušeliais. Pastarasis patiekalas itin ryškaus skonio. Dar vienas salto mortale – kvietinių miltų makaronai su kaulų smegenimis ir mėtomis, triušių salotos iš rūkytos, azote šaldytos mėsos ir susikristalizavusiomis šviežiomis daržovėmis. Ką jau sakyti apie didžiulį antrąjį patiekalą iš veršiukų ir jūros ežių.
Dabar virtuvės meistrą Carlo Cracco aplankęs nepaprastas įkvėpimas, kuriuo jis noriai dalijasi su visais skanaus ir neįprasto maisto gerbėjais.
Taigi Milane gurmanai turi iš ko pasirinkti: ieškoti naujų patiekalų nepakartojamuose restoranuose, o tada apsipirkti delikatesų parduotuvėje ir bandyti meistriškų virėjų kūrinius interpretuoti savo virtuvėje.

FAUCHON. Delikatesų parduotuvės. straipsnis rašytas "Geras skonis" žurnalui.

Daugiau negu prieš amžių prabangios „Fauchon“ parduotuvėlės tapo tikra gurmanų Meka, būtent tada, kai 1886 m. Auguste’as Felixas Fauchonas subtiliems prancūzams atvėrė naujųjų skonių begalybę.
Delikatesų imperijos gimimas
Auguste’as Fauchonas, kilęs iš Normandijos, į Paryžių atvyko 1880 m. Sostinėje Auguste’as dirbo Felixo Potino, žinomo Paryžiaus bakalėjos krautuvėlių grandinės steigėjo, padėjėju. Mažyčių jo parduotuvėlių paryžiečiai galėjo rasti kiekviename Paryžiaus kvartale.
Apie 1885 m. Auguste’as Fauchonas, gerai susipažinęs su aukščiausios kokybės maisto produktais, nusprendė kurti savo verslą. Jis pradėjo nuo nedidukės prancūziško maisto krautuvėlės Madeleine aikštėje, o po metų ten pat atidarė savo pirmąją firminę parduotuvę – FAUCHON, kur buvo galima įsigyti įvairiausių delikatesų, gastronomijos naujovių.
Tokios prekės turėjo didžiulį pasisekimą, galima sakyti, jog Auguste’as Fauchonas atsirado tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Tuo metu Europoje pradėjo rastis gastronominės parduotuvės: „Food House“ – Londone, „Dallmayer“ – Miunchene, „Pech“ – Milane. Aišku, tai suteikė drąsos ir Auguste’ui Fauchonui Prancūzijos sostinėje atidaryti kažką panašaus į Europos didmiesčių parduotuves ir kartu būdingo prancūzams.
„Skanios“ idėjos
Auguste’as, dabar jau patyręs bakalėjos prekiautojas, tiksliai žinojo, kur užsakyti aukščiausios kokybės produktų. Pipirai, muskatai, arbata, kava išpopuliarėjo akimirksniu.
Po pirmosios parduotuvės atidarymo praėjo ketveri metai ir Auguste’as atidarė vyno rūsį „Grande Caves de Rèserve“, kuriame buvo saugoma virš 800 tūkst. vyno butelių. Vėliau, buvusiame pašto pastate įkūrė konditerijos parduotuvę, kur gimė smaližių legendos: „Directoire“ (romo ir juodųjų slyvų tortas), „Saint-Honorè“ (karamelinis konjako ir kavos desertas).
1898 m. duris atvėrė naujoji „Fauchon“ arbatos svetainė „Grand Salon de Thè“. Tai buvo nepakartojamas įvykis ir prancūzų arbatos gėrimo tradicijos atsiradimas – penktos valandos arbata, kuri sukrėtė net anglus (Didžiosios Britanijos gyventojai garsėja kaip arbatos mėgėjai).
Iki pirmojo pasaulinio karo „Fauchon“ buvo prabangos ženklas. Geriausių Paryžiaus viešbučių, kuriuose viešėjo viso pasaulio grietinėlė, tokių kaip „Ritz“, durininkai mintinai mokėjo Auguste’o Fauchono telefono numerį.
1923 m. A.Fauchonas išplėtė savo verslą atidarydamas Madeleine aikštėje naują kepyklą, konditerijos ir kitų gurmaniškų produktų, gaminamų iš tešlos, parduotuvę. Jo virtuvių virėjai sukūrė „Megève“ desertą, pavadintą Prancūzijos slidinėjimo kurorto vardu, kurio galima paragauti net ir šiomis dienoms.
Senos ir naujos tradicijos
Prekių ženklas „Fauchon“ mirgėjo baltomis raidėmis ant juodų firminių popierinių maišų visame Paryžiuje. Tuo metu „Fauchon“ buvo pirmoji bendrovė, kurios prekių ženklas tapo pavyzdiniu gurmaniško maisto pramonės pavadinimu
1938 m. po Auguste’o mirties šeimos verslas perėjo jo sūnui ir jo žmonos sūnui. Jie pardavė pačią žymiausią parduotuvę verslininkui Josephui Pilosoffui.
Pilosoffas sudarė partnerystę su „Air France“ avialinijomis, turėjusiomis maršrutų visame pasaulyje. Tos sąjungos pagrindinė idėja buvo tokia: avialinijų darbuotojai tolimuose kraštuose ieškojo įvairiausių produktų, kuriuos atveždavo naujajam „Fauchon“ parduotuvės savininkui Pilosoffui.
Verslininko Pilosoffo ir įmonės „Air France“ pastangomis naujovių ištroškę „Fauchon“ gurmanai paragavo vyšnių iš Čilės, ananasų iš Kenijos, Braziliškų žaliųjų citrinų, baltųjų ikrų, lotosų šaknų ir pirmųjų avokadų. Metai bėgo, tačiau naujos „Fauchon“ idėjos neblėso. Publikai pateikta vaisių skonio arbatų, po metų – gėlių žiedlapių arbatų. Tai buvo skanu ir, svarbiausia, nauja. Obuolių arbata atvėrė vartus į Japonijos rinką. 1972 m. buvo įsteigta pirmoji firminė „Fauchon“ parduotuvė Tokijuje, o dabar Japonijoje yra apie 110 delikatesų parduotuvių „Fauchon“. Po Pilosoffo mirties 1981 m. verslą paveldėjo jo dukra ir anūkė. Kadangi prekių ženklas „Fauchon“ jau buvo užkovojęs savo vietą rinkoje bei gurmanų širdyse, naujosios savininkės turėjo tik išlaikyti jau pasiektą populiarumo lygį. Jos kūrė įdomias akcijas, rėmė ralį Paryžius–Dakaras, paįvairino įvaizdį, reklamą.
Šiandien „Fauchon“ neįprastais aukščiausios rūšies patiekalais aprūpina 450 parduotuvių 31 pasaulio šalyje. Pagrindinės vietos atitenka Prancūzijai, Japonijai, Korėjai ir Amerikai.
Praėję metai „Fauchon“ buvo jubiliejiniai – sukako 120 metų nuo pirmosios parduotuvės atidarymo. Kaip tada, taip ir dabar „Fauchon“ nenustoja mūsų stebinti geriausia, aukščiausios klasės produkcija.
Paragauti delikatesų, gaminamų rankomis, galima tik prabangiose „Fauchon“ parduotuvėlėse. Net ir dabar, kai mūsų rinka perpildyta įvairiausios produkcijos, „Fauchon“ tebėra legenda, teikianti ne tik maisto prekių, bet ir autentišką, nepakartojamą atmosferą, supažindinanti su aukštosiomis gastronomijos pasaulio tendencijomis.

Visada madingas Vermutas. Straipsnis rašytas "Geras skonis" žurnalui.

Pavadinimas vokiškas, pilietybė – Italijos, rečiau – Prancūzijos, o kilmė – graikų. Vermutas laikomas pačiu kosmopolitiškiausiu gėrimu pasaulyje. Jis vertinamas ir konservatyvioje Europoje, ir naujovėms atviroje Amerikoje, ir netgi mados pokyčiams abejingoje Australijoje.

Vermutas jau seniai asocijuojasi su tam tikru gyvenimo būdu – stilingu, truputį vėjavaikišku, kai naktimis šėlstama baruose ir negalvojama apie rytojų. Įvairios vermuto rūšys – bene tradiciškiausias ir visada madingas aperityvas. Šio gėrimo prieš vaišes ragaujama visiškai nerūpestingai, per daug nemąstant apie taurės turinį. Su vermutu maišoma daugybė kokteilių, keletas jų yra tapę nemaria klasika ir paprastos elegancijos etalonu – ilgus dešimtmečius nekinta jų sudedamosios dalys ir pateikimo būdas.
Tolimas absento giminaitis
Vermutas – aromatizuotas stiprintas vynas su tam tikrų žolelių (kalendrų, šventagaršvių, vilkdalgių, gencijonų, pelynų) antpilais, kartais su cukrumi ir kitomis kvapiosiomis medžiagomis ar prieskoniais (karčiųjų apelsinų žievelėmis, cinamonu, gvazdikėliais, muskatais, kardamonais). Dabar vermutas labai gerai vertinamas, tačiau lengvo ir gero aperityvo vardą jis pelnė ne iš karto. Manoma, kad pirmąjį vermutą paruošė Hipokratas daugiau kaip prieš 2 400 metų. Jis sujungė baltąjį vyną su pelynų ir laukinių gėlių ekstraktais. Šis gėrimas puikiai padėdavo nuo skrandžio spazmų ir naikino žarnyno parazitus. Dėl jo kartumo antpilą paskanindavo cukrumi ir prieskoniais. Pelynų vynas (taip buvo vadinamas Hipokrato išradimas) tapo dar vieno alkoholinio gėrimo – absento – protėviu. Tačiau šių gėrimų likimai susiklostė skirtingai. Be vermuto neįsivaizduojame daugelio pietų ir vakarienių, o absento autoritetas visiems laikams išvarė jį iš kultūringos visuomenės vartojamų gėrimų (tai, kas dabar parduodama kaip absentas, tėra menka „žaliosios fėjos“ kopija).
Senovės romėnai, daugybę papročių perėmę iš graikų, pradėjo vartoti ir Hipokrato išradimą, tačiau jį savotiškai modifikavo – gamindami aromatizuotą vyną jie naudojo čiobrelius, rozmarinus, salierus ir mirtas. Anksčiau buvo manoma, kad mirtomis skanintas vynas gerina moterų charakterį. Šiais laikais vermuto sudėtyje yra ne tik mirtų ar pelynų, bet ir kardamonų, mairūnų, ramunėlių, gvazdikėlių, imbiero, chinino ir t.t.
Viduramžiais pagrindiniai alkoholio gamintojai buvo vienuoliai. Istorija nutyli, kieno receptūra vadovavosi viduramžių vienuoliai – graikų ar romėnų, žinoma tik tiek, kad savo „žolelių vyno“ jie turėjo ir naudojo jį tiems patiems tikslams kaip ir Hipokratas. Įvairių rūšių šviesų alų ir žolių likerius gerdavo nedidelėmis porcijomis norėdami pataisyti sveikatą. Pelynų vynas dėl savo kartoko skonio buvo naudojamas rečiau. Aromatizuoto vyno gamyba pasiekė savo apogėjų Renesanso epochoje, Italijos regione Pjemonte, kur dideliais kiekiais buvo gaminamas baltasis sausas vynas, puikiai derantis su kvapiųjų žolių ekstraktais. Venecijos prekeiviai sudedamųjų dalių sąrašą papildė egzotiniais prieskoniais, atvežtais iš Indijos, Afrikos, Indonezijos.
Tujonų (pelynuose esančios medžiagos) vyno ruošimo receptai buvo nuolat tobulinami. Iš medicininės paskirties mikstūros jis tapo išskirtiniu gėrimu, mėgstamu prancūzų ir vokiečių aristokratijos. Be to, savo šiuolaikišką vardą vermutas gavo Bavarijos karaliaus dvare, į kurį šio gėrimo buvo atvežta iš Pjemonto. Vokiečiai lotynišką pavadinimą vinum abstintiacum pakeitė paprastesniu – wermut wein (vok. wermut – „pelynas“). Remiantis kita versija, gėrimo pavadinimas „suvokiškėjo“, nes iki 1866 m. visa Šiaurės Italija buvo valdoma Austrijos.

Pjemonte, pagrindiniame vermuto gaminimo regione, šis gėrimas buvo pripažintas tik XVIII a. pabaigoje ir 1786 m. įgavo oficialaus aperityvo statusą Pjemonto karaliaus dvare Turine. Be to, tais pačiais metais šis gėrimas pardavėjų buvo pradėtas vadinti vermutu.
Iš ko gaminamas vermutas?   Vermuto receptą gamintojai saugo tarsi valstybinę paslaptį, tačiau bendros gėrimo sudedamosios dalys žinomos visiems. Pagrindinė vermuto sudedamoji dalis – vynas, kurio vermute yra mažiausiai 75 procentai. Tai baltojo sauso vyno mišinys, nebūtinai vieno regiono, o kartais – net ir kelių šalių. Kadangi šis vynas stipriai aromatizuojamas ir jo brandinimas nėra svarbus (tik kartais nuo mėnesio iki metų jis gali būti laikomas ąžuolinėse statinėse), vermutui gaminti nenaudojamas brangus, aukštos kokybės vynas. O raudonajam vermutui spalvą suteikia ne raudonasis vynas, kaip būtų galima pamanyti, bet karamelė.
Kitos sudedamosios dalys – dešimtys įvairiausių žolelių ir augalų ekstraktų: pelynai, mėtos, cinamonas, kardamonai, muskatai, imbieras, ramunėlės, gvazdikėliai, kmynai, vanilė ir daugybė kitų. Atsižvelgiant į gamybos namų receptūrą, vermute gali būti iki 70 žolelių ekstraktų, o svarbiausia iš jų – pelynai. Žolelės išdžiovinamos, susmulkinamos ir paliekamos mirkti vandens bei spirito tirpale apie dvidešimt dienų. Per šį laiką eteriniai aliejai (sustingę medžių sakai ir kitos medžiagos) ištirpsta ir taip sukuriama reikiama kvapų „puokštė“. Šių augalų ekstraktai gaunami kvapiųjų medžiagų ir alkoholio distiliacijos arba maceracijos būdu. Maceracija – vyno gamybos etapas, kurio metu vynuogių odelės ir sėklos mirkomos šviežiose vynuogių sultyse (visa masė vadinama misa). Šis procesas, atsižvelgiant į tai, kokį vyną vyndarys gamina, trunka 15–21 dieną, o kartais ir daugiau. Jo metu gėrimas įgauna sodrią spalvą, kvapų ir taninų. Prasideda pirminė fermentacija.
Be spirito (tai trečioji būtina sudedamoji dalis) gaminant vermutą taip pat neapseinama, tačiau jis ne tik ištraukia „kvapiąsias“ augalų sudedamąsias dalis. Kadangi jauno vyno, naudojamo vermutui gaminti, stiprumas ne daugiau kaip 13 proc., tokiame gėrime eteriniai augalų aliejai ilgai neišsilaikys ir vermutas praras savo nepakartojamą kvapą. Todėl į vyno ir žolelių ekstraktų mišinį įpilama truputį spirito, pastiprinant gėrimą iki 16 proc. (gaminant labai sausą (extra dry) vermutą, pastiprinama iki 18 proc.). Tuo sauso vermuto gamyba ir baigiasi. Gaminant saldesnį vermutą pridedama truputį cukraus
Tuomet gėrimas stabilizuojamas (šioje stadijoje jis atšaldomas iki –5 °C temperatūros) ir filtruojamas. Šiame etape vermutas filtruojamas aktyvuota anglimi. Taip pašalinama ir vermuto spalva. Sausas vermutas yra beveik baltas ir tai rodo, kad spalva priklauso ne nuo naudojamo vyno, o nuo žolelių mišinio ir pridedamo cukraus kiekio. Po šios „operacijos“ vermutas saugomas vėsioje, nuo saulės spindulių apsaugotoje vietoje, tačiau jo negalima laikyti šaldytuve. Vėliau jis pilstomas į butelius ir bręsti nepaliekamas, nes laikui bėgant gali nusilpti žolelių kvapo intensyvumas.

Skoniai ir spalvos
„Vermuto kokybė ir skonio sudėtingumas priklauso ne nuo sudedamųjų dalių gausos, bet nuo gamintojo gebėjimo jas tinkamai sumaišyti. Skirtingiems žmonėms patinka skirtingos rūšys. Pavyzdžiui, į vieną žinomiausių (ir brangesnių) vermutų Cinzano įdėta mažiau sudedamųjų dalių negu į ne tokį brangų vermutą Stock. Vienos ar kitos vermuto rūšies pomėgį lemia ne tik gėrimo skonis, bet ir jo istorija, reklaminės kampanijos patrauklumas ir t. t.“, – sako vyno ekspertas G.Jašinskas. Vermutas – subjektyvus ir jausmingas gėrimas, kurį kiekvienas renkasi individualiai. ragaudami.
Dažniausiai vermutas skirstomas į sausą ir saldų, prancūzišką ir itališką, baltąjį ir raudonąjį. Tai pagrindinis skirstymas. Dar vermutą pagal skonį ir spalvą būtų galima suskirstyti į keturias kategorijas: Sausas vermutas (secco arba dry). Jame cukraus kiekis neviršija 4 proc., o alkoholio kiekis svyruoja nuo 15 iki 18 laipsnių. Pasaulyje jis žinomas kaip „Prancūziškas vermutas“, nes sukurtas Šamberi regione, Prancūzijoje. Prancūziškas sausas vermutas yra skaidrios gelsvos spalvos, o jo skonis primena išlaikyto vyno skonį, nes gaminant šį vermutą naudojamas vynas, turėjęs sąlytį su deguonimi, t. y. grynu oru. Itališkas sausas vermutas šiaudų atspalvio ir jauno vyno skonio.
Baltasis vermutas (bianco). Šis vermutas saldus, jame cukraus kiekis svyruoja nuo 10 iki 15 procentų. Delikataus ir lengvo kvapo, saldaus, truputį karstelėjusio skonio vermutas geriamas ne tik vienas, bet ir dažnai naudojamas kokteiliams ruošti.
Raudonasis vermutas (rosso arba sweet) – pats saldžiausias. Jame būna 15 proc. cukraus. Jo skonis ir spalva daug intensyvesni negu kitų vermutų. Tai klasikinis Pjemonto produktas, autentiškas vietinis vermutas. Rausvai gintarinis, saldokas, 15–16 laipsnių stiprumo gėrimas.
Rožinis vermutas (rose) – rausvos spalvos saldokas vermutas, kuriame yra 13–15 proc. cukraus. Tai naujoviškas vermutas, išsiskiriantis labai švelniu rožiniu atspalviu, nes jam gaminti vietoj baltojo vyno naudojamas rožinis. Išsiskiria savotišku gėlių kvapu, saldumu, lengvumo pojūčiu.
Itališkas vermutas Daugiausia vermuto pagaminama Italijoje: tai vermutas Carpano, Gancia, Fernet Branca ir Branca Menta Stock. Apeninams taip pat priklauso ir patys garsiausi vermuto gamintojų vardai – Martini bei Cinzano. Istoriškai susiklostė taip, kad šio gėrimo gamyba susitelkė Italijoje, Pjemonto ir Turino provincijoje. Kaip viskis Škotijoje, taip vermutas Italijoje buvo pardavinėjamas mažose pirklių krautuvėlėse tiesiai iš statinių. Patys pardavėjai savo nuožiūra maišydavo aromatizuotus vynus, kiekvienas kurdamas savo gėrimo receptūrą.
XIX a. pradžioje atsirado tiek vermuto gamintojų, kad 1840 m. karalius Carlo Alberto išleido įsakymą, kuriuo įpareigojo visus vermuto gamintojus oficialiai užsiregistruoti. Vermutą, tokį, kokį mes jį įsivaizduojame dabar, sugalvojo Antonio Benedetto Carpano 1786 m. Turine. Jis sumaišė muskatą su kitomis sudedamosiomis dalimis, kurių surado savo šeimos gaminamo vermuto receptuose. Rezultatas buvo neįtikėtinas. Visų pamėgtas gėrimas tapo krautuvės vizitine kortele, o klientai tiesiog plūste plūdo.

Pati žymiausia vermuto gamybos bendrovė, kurios pavadinimas dažnai vartojamas kaip paties vermuto sinonimas, buvo įsteigta 1847 metais. Keturi verslininkai iš Turino – Carlo Agnelli, Clemente Michelis, Carlo Re ir Eligio Baudino – atidarė įmonę, gaminusią likerį, vyną ir vermutą. Laikui bėgant situacija keitėsi: C. Re mirė, C. Michelis paliko verslą, bet komandoje atsirado ir naujų vardų: buhalteris Teofilo Sola, žolelių ir vynininkystės ekspertas Luigi Rossi bei komercijos agentas Alessandro Martini. Įmonės pavadinimas susidėjo iš trijų pavardžių – „Martini, Sola e Cia“, tačiau vėliau ji buvo pervadinta visiems dabar gerai žinomu vardu „Martini & Rossi“. 1863 m. po kelių eksperimentų L. Rossi sugalvojo unikalų žolelių, vyno ir prieskonių derinį raudonajam vermutui gaminti. O po metų bendrovės agentai pranešė savininkams, kad surado tobulą vietą vermutui ir putojančiam vynui gaminti. Tai buvo nedidelis miestelis Pensione, esantis prie žolelėmis apaugusių Alpių klonių, netoli geležinkelio, jungiančio Turiną su svarbiu vyno pramonėje Asčio miesteliu bei Genujos jūros uostu. Tačiau išskirtinė vermuto formulė nesuteikdavo įmonei „Martini & Rossi“ jokių privilegijų, nes šioje srityje konkurencija buvo didžiulė. Tada bendrovės savininkai nusprendė pasinaudoti kitu savo koziriu – geležinkelio padėtimi – ir pradėjo pardavinėti savo gėrimus už Pjemonto ribų.
Pirmoji šalis, į kurią 1864 m. nuplaukė laivai, prikrauti vermuto statinių, buvo Brazilija. Po ketverių metų vermutą Martini gėrė Amerikoje, Argentinoje, Graikijoje, Egipte, Šveicarijoje, Portugalijoje, Turkijoje, o 1878 m. pirmoji šio gėrimo partija atkeliavo ir į Rusiją. Įdomu tai, kad į Rusiją buvo nuspręsta eksportuoti tik sausą vermutą, nes, anot italų, rusai, pripratę prie degtinės, labiau pamėgs sausą negu saldų gėrimą.
Šalia Savojos ir Portugalijos karališkų dinastijų bei Didžiosios Britanijos parlamento herbų, Martini butelių etiketes puošė daugybė auksinių medalių, laimėtų tarptautinėse parodose. Vienas po kito Viena, Filadelfija ir Melburnas pavadino Martini geriausiu metų gėrimu. Dėmesio nusipelnė ne tik pats stebuklingas gėrimas, bet ir jo gamintojai. Savininkų šeimos už nuopelnus visuomenei net gavo grafų di Montelera titulus, o T. Rossi tapo dar ir Turino senatoriumi. Gaminimo tradicijos išliko iki dabar, o kai kurios vermuto rūšys iki šiol gaminamas pagal vieno iš įmonės steigėjų receptus.
Bendrovė „Cinzano“ už savo pagrindinius konkurentus „Martini & Rossi“ senesnė beveik 300 metų. Vyndarių šeimos Cinzano istorija prasideda 1568 m., kai Antonio Cinzano tapo senojo vyno gamybos cecho savininku. Netrukus Antonio perkėlė savo verslą į Pecetto kaimelį netoli Turino. Ši saulėta vieta, apsaugota nuo vėjo, idealiai tiko vaismedžiams ir vynmedžiams auginti, iš kurių vėliau buvo daromas vyno eliksyras ir stiprus saldus gėrimas su prieskoniais (it. rosolio).

Cinzano šeimos valdos buvo tokios didžiulės, kad žemėlapiuose šią teritoriją pradėjo žymėti kaip „Cinzano regioną“. Sėkmė nusišypsojo vienam iš Cinzano giminės atstovų – Giovanni Battistai, 1703 m. gavusiam vyriausybės licenciją eliksyrui iš Pecetto gaminti ir parduoti. Siekdami pagerinti gaminamų gėrimų kokybę, jo broliai Carlo Stefano ir Giovanni Giaccomo įstojo į prestižinio Turino universiteto Vynininkystės ir konditerijos fakultetą. 1757 m. buvo įkurta bendrovė „Cinzano“. Būdami geriausi studentai broliai gavo vynininkystės meistrų licencijas ir atidarė savo krautuvėlę, kurią pavadino mistiniu vardu – „Gyvųjų eliksyrų dirbtuvė“, o netoliese esančioje laboratorijoje pradėjo eksperimentuoti ir kurti naujus gėrimus. Šiuos gėrimus greitai pamėgo vidutinės klasės ir aristokratijos atstovai. Sekdami madingiausias vynininkystės tendencijas, broliai Cinzano sukūrė daugybę gėrimų, o pagal vieną iš tų receptų iki šiol gaminamas žymusis vermutas Cinzano.
Prancūziškas vermutas
Vyrauja nuomonė, kad vermuto gamyboje pirmauja italai, tačiau prancūziškas vermutas Noilly Prat taip pat puikiai žinomas. Jį 1813 m. pradėjo gaminti Josephas Noilly. Tuo metu prancūzai manė, kad pastačius atidarytą vyno statinę ant laivo tiltelio, sūrus jūros vėjas ir saulė padarys jį kvapesnį ir turtingesnio skonio. Nuosavo laivo tokiam eksperimentui J. Noilly neturėjo, bet jis gyveno Pietų Prancūzijoje ir vyno statines pradėjo statyti lauke, Viduržemio jūros pakrantėse. Kad pagaliau sukurtų gėrimo receptą, J. Noilly prireikė net trylikos metų.
Jo sūnus Louis ir sesers vyras Claudiusas Pratas įkūrė įmonę „Noilly Prat“, kurios gaminamas vermutas laikomas vienu geriausių visame pasaulyje. Jam paruošti naudojamos dvi vynuogių rūšys – Picpoul ir Clairette (pastaroji – Pietų Prancūzijos veislė, naudojama kaip priemaiša įvairiems stalo vynams Provanse ir Pietų Ronos slėnyje). Vynas laikomas kanadietiško ąžuolo statinėse iš pradžių rūsiuose, vėliau lauke, po Viduržemio jūros saule. Tada prie dviejų rūšių vynuogių vyno pridedamas dvidešimties žolelių ekstraktas, kurių sąrašas, savaime suprantama, – didžiausia paslaptis. Be to, prancūziško vermuto gamybos technologijos skiriasi nuo itališko. Čia daugiausia gaminamas sausas vermutas iš Ero teritorijoje pagaminto vyno. Prieš tapdamas „žolelių kokteilio“ pagrindu, vynas laikomas didelėse, beveik pilnose statinėse.
Iš ko geriamas
Vermutas geriamas kaip aperityvas, t. y. grynas arba sumaišytas kokteiliuose. Populiariausias – saldus vermutas, dažniausiai vartojamas kambario temperatūros, grynas arba maišomi kokteiliai kartu su romu ar viskiu. Sausą vermutą rekomenduojama maišyti su spiritiniais gėrimais, ypač džinu ir degtine (kaip darė Jamesas Bondas). Vermutas negeriamas prie stalo, jis gurkšnojamas vakarėlių metu stovint ir bendraujant.
Vermutas pilstomas į taures plačia viršūne, nes tik taip maksimaliai išsiskleidžia jo daugialypis kvapas. Grynas vermutas pateikiamas senovinėse (angl. old fashion) taurėse arba specialiose stiklinėse (angl. tumbler), kurios prieš pilstant gėrimą atšaldomos arba į jas du trečdalius pridedama ledukų. Sausas baltasis vermutas puošiamas žaliomis alyvuogėmis, marinuotais svogūniukais arba citrinų skiltelėmis. Raudonasis vermutas puošiamas apelsino ketvirčiu. Vermutas, skiestas sultimis, patiekiamas taurėje „Martini“ arba specialiame bokale (angl. highbowl). Vermutas – puikus aperityvas, derantis prie tokių užkandėlių kaip sūrūs sausainukai, alyvuogės, riešutėliai, pakepinti migdolai ir džiovinti vaisiai.
Viktorija Mele

Kitokie ikrai. straipsnis rašytas "Geras skonis" žurnalui

Bottarga kultinis delikatesas.

Norint pakeisti kasdieninio gyvenymo rutiną, nebūtinai reikia keisti viską, galima tik pridėti kažką naujo ir gyvenimas sužibės naujomis spalvomis. Tą patį siūlau daryti ir virtuvėje- mėgstamus italų virtuvės patiekalus pagardinti bottarga.
Kvapioji bottarga intensyvaus ir pastovaus aromato, šis delikatesas ragaujamas lėtai, megaujantis jo unikaliu skoniu. Toks unikalus produktas, kad net pradėtas vadinti viduržiemio ikrais!

Kas yra bottarga?

Bottarga- tai kuojos arba tunų ikrai, plauti, sūdyti, konservuoti jų naturaliame „maišelyje“, supresuoti ir išdžiovinti saulėje pagal senovinį bottargos išdirbimo receptą. Drėgnus ikrus surenka rugsėjį ir sūdija dvi savaites, po to plauna ir nuo dešimties iki keturiolikos dienu džiovina saulėje. Ikrų maišeliai primena plosčias oranžinės spalvos, apie  20 cm ilgio dešrytes. Bottargai gaminti daugiausia naudojami kuojos ikrai, tunų ikrai pigesni, sūresni ir mažiau atskleidžiantys bottargos subtilų aromatą.

Pirmieji naudoti šiuos ikrus pradėjo fnikiečiai, vėliau egiptiečiai. Egipto piramidėse buvo surasti „kuojos ikrų maišeliai“ konservuoti parafine, kas jiems ir padėjo išsisaugoti 5000 metų. Graikai, kartaginiečiai bei romėnai šį maisto produktą laikę rafinuotu, naudojo jį labai vertingu mainų objektu. Tačiau pirmieji išpopuliarinę visoje viduržiemio jūros pakrančių teritorijoje šiuos ikrus buvo arabai vadinantys battarik. Manoma, kad nuo šio žodžio kilo ir bottarga pavadinimas.
Net iki 70-ųjų bottarga buvo delikatesas, kurį žvejai laikydavo patys sau ir keliems vietiniams šio produkto gerbėjams.
Daugiausia ikrai buvo gaminami Sardinijoje, vėliau ir Sicilijoje, o didžiausias šių dienų bottargos eksportuotojas yra petų Prancūzija ir kai kurios Afrikos šalys. Kuojos ikrus įmanoma surasti parduotuvėse, kurios pasididžiuodamos eksponuoja tunų ir kuojos džiovintus ikrus.

Koks bottargos skonis?

Pirmieji ikrai, nedideli ikrų maišeliai yra labiau vertinami ir jų kaina yra aukščiausia. Šie ikrai turi gintarinį atspalvį, kuris su laiku patamsėja.  Skonis miglotai kartus, pikantiškas, truputį primenantis migdolų skonį, skirtas (kaip sako patys italai) „rafinuotam gomuriui“, bet apskritai šį skonį yra sunku apibūdinti  žodžiais, kad suprasti reikia paragauti. Tunų bottargos skonis labai intensyvus, daugiau vertinamas tarp stipriųjų skonių megėjų. Bottarga parduodama jau tinkama vartoti, tačiau perkant ją būtinai reikėtū atkreipti dėmesį į spalvą, ji turėtų būti tamsios gintarinės spalvos ir ant ikrų paviršiaus neturėtų matytis jokių dėmių. Be abejo reikia atkrepti dėmesį į pagaminimo datą, bottargos laikymas neturi viršyti vienerių metų.
            Bottargą reikėtų taisiklingai saugoti. Pirmiausia ją reikėtų patepti alyvuogių aliejumi, tada įvyniojus į maisto foliją ir minkštą audinį arba virtuvės rankšluostuką, saugoti šaldytuve.            

Kol bottarga dar švieži iš jos ruošiami puikūs ir paprasti užkandžiai: supjaustyta plonytėmis riekelėmis ir padengta extravergine alyvuogių aliejaus vualiu, arba serviruota ant sviestu pagardintos baltos duonos riekelės, bet ir paguldytą ant saldžiųjų šviežių pomidorų riekelių su keliais baziliko lapeliais sudaro nepakartojamo skonio vasariškas salotas. Išlaikyta bottarga naudojama tarkuota ir triumfuoja karštųjų spagečių patiekaluose. Su bottarga galima eksperementuoti pagardinant ja įvairius patiekalus ir stebėti kaip su ja atgimsta, įgauna naujų natų jau mėgstami italų virtuvės patiekalai. Prie bottargos pagardintų patiekalų, arba ją ragaujant kaip npriklausomą vientysą produktą, idealiai tinka baltas vynas. O prie ko ottarga niekada neteikiama tai prie mėsos, čia pagrindinė taisyklė, ar net draudimas.
Viktorija Mele

2011 m. vasario 17 d., ketvirtadienis

Cantucci di Prato


Cantucci (tariasi "kantuči"). Kas tai? Saldūs itališki džiūvėsiai su riešutais, kuriuos labai smagu pagraužti tiesiog vienus, net neužsigeriant, labai skanu ir pamirkyti desertiniame vyne pvz. Passito arba Vin Santo, skanu ir arbata užsigerti, nors italai taip nedaro, bet arbatos valandos mylėtojams labai patiks šis derinys. Kas buvo Toscana regijone Sienoje, Prato, Florencijoje ir jų apylinkėse  - tikrai juos valgė, nes dažnai, vakarienei pasibaigus, jais vaišina restoranų šeimininkai siūlydami džiūvėsius mirkyti Vin Santo. Ir šiaip, manau, tokie gražūs, tarsi nulakuotais viršeliais ir tamsiais kontūrais, džiuvėsiai tiesiog negali nepritraukti dėmesio, ir svarbiausia negali neiššaukti noro juos paragauti arba nuvežti namo lauktuvių pavidalu.

Klasikinių Cantucci recepitas:

450 g. miltų
350 g. baltojo cukraus
2 kiaušiniai
3 tryniai
1 kiaušinis sausainių patepimui
du šaukšteliai kepimo miltelių
50 g. ištirpusio sviesto
vieno mažo apelsino ir mažos citrinos  sutarkuotos žievės, kaip visada tik spalvota dalis netarkuojant baltos.
druskos žiupsnelis
250g.migdolų riešutų (su odele)

Suberkite migdolus į kepimo skardą ir kepinkite be riebalų orkaitėke kelias minutes karts nuo karto pamaišydami.
Suplakite du kiaušinius ir tris trynius su cukrumi ir druskos žiupsneliu, kad pasidarytų balkšvas kremas. Įpilkite dar šiltą ištirpintą sviestą ir išmaišykite. Pridėkite tarkuotos apelsino ir citrinos žievės. Tada prasijotus miltus sumaišykite su kepimo milteliais, na mano ir kitų gyvenančių Italijoe atveju, tai tos cheminės mielės kepimui. Dalimis dėkite miltus su kepimo milteliais į gautą masę ir nuolat maišykite. Maišykite mikseriu, tai palengvina darbą. Toliau įberkite atvėsusius migdolus ir sumaišykite, kad jie pasiskirstytų po visą tešlą. Dabar suformuokite keturis „batonėlius“. Tešla yra lipni, todėl, formuojant batonėlius plaukite rankas po šaltu vandeniu, bet nepridėkite miltų. Batonėliai turi būti maždaug penkių cm pločio ir pusantro aukščio. Kepimo skardą padenkite kepimo popieriumi. Paimkite didesnį popieriaus lapą nei skarda ir padarykite tris sulenkimus, kad lapas būtų panašus į bangas... na nežinau ar į lįsves... tiesiog kad batonėliai kepant nesusiliptų tarp jų turi būti tokia popieriaus siena. Ptepkite batonėlius suplaktu kiaušiniu ir kepkite įkaitintoje orkaitėje 180 C 200 C apie 35 minutes. Kai po namus pasiskleis sausainių aromatas, o batonėliai įgaus švelniai rudą atspalvį ir juos palietus jausite, kad yra viduje sukietėję, reiškia juos turite ištraukti iš orkaitės ir duoti kažkiek atvėsti, nes labai karšti jie nesusipjaustys. Tada skersai supjaustykite visus btonėlius į vienodas apie 1,5 cm riekeles. Visas riekeles gražiai sudėkite atgal į skardą, jau galima be kepimo popieriaus, ir kepkite 100 C temperatūroje apie 10 minučių. Po to apverskite sausainius ir vėl kepkite 10 minučių iš kitos pusės.
Kai džiūvėsiai atvės juos galėsite ilgai konservuoti hermetiškai užsidarančiame inde arba aliuminio dėžėje sausainiams. Taip ir Jūsų namuose atsiras mažoji Toscana, kur galėsite „keliauti“ kiekvieną vakarą po ilgos darbų dienos.  

pastaba: Norėdami paįvairinti ir praturtinti skonio paletę, vietoje vien migdolų dėkite mėgstamų riešutų mix, na pvz. Nesūdytų pistacijų, lazdyno, anakardžių riešutų. Rašiau tik apie migdolus, nes prieš klasikinių receptų interpretacijas, manau, būtina suprasti koks turi būti autentiškas produkto skonis.

Buon appetito.

Laiškai iš Italijos. Toscana.

        Šį straipsnį rašiau dar keliautojos Italijoje  vaidmeny, be menkiausios reklamos etikečių ar viešbučių. Straipsnis buvo kurtas specialiai žurnalui "Geras skonis" 2007 m.

Su Italija visą laiką mane siejo kažkoks nematomas ryšys. Apsilankius vieną kartą tai tapo nuolatine trauka, nes kiekvienas Italijos regionas yra savaip nuostabus skiriasi ne tik italų kalbos dialektai, bet ir maistas, tradicijos, gyvenimo būdas. Nors visada smagu sugrįžti namo, į Vilnių, kur laukia šeima, įprastas gyvenimo ritmas, šiluma, tačiau pakanka užsimerkti ir prieš akis išdygsta kiparisai, begaliniai slėniai, senos pilys, vynuogynai ir žaliuojantys miškai laukai kvepiantys gėlėmis, vynu bei sūriais, ramybe.
Viena gražiausių Italijos vietų – Toskana. (Toscana) .Tą žodį, tikriausiai yra girdėję visi, tačiau ne kiekvienas galės atsakyti, kur ji yra. „Tai kažkur Italijoje...Ar Ispanijoje?“ Jeigu atversite bet koki žinyną, pamatysite, kad Toskana – centrinės Italijos regionas, 23 tūkstančių km2 pločio, Florencija- jos administracinis centras. Tačiau net visos pasaulio enciklopedijos negalės perteikti šių vietų kerinčio grožio. 
Po kelių dienų kiekvienas, atvykęs į Toskaną ,atsipalaiduoja, tampa linksmesniu, apsvaigusiu nuo šypsenų, spalvų, Toskaniško oro , garuojančių patiekalų ir vyno... Vynas- tai Toskanos pasididžiavimas. Nemažiau įdomi Toskanos virtuvė, tai viena iš svarbiausių Italijos virtuvių, kuri paliko pėdsaką netgi Prancūzijos gastronominėse tradicijose Grande Cuisine, taip kvepiančios petražolės, artišokai, šparagai, baltosios pupelės pateko ant prancūzų stalo, kai 1533 metais virėjų, vyno žinovų palyda sekė iš Florencijos į Paryžių su keturiolikmete Auvergne grafaite ir Urbino kunigaikštaite Caterina de‘ Medici (vėliau Prancūzijos karaliaus Henriko II našlė. Po vyro mirties 1560 metais ji valdė Prancūziją).
Nebūtina keliauti anapus Alpių, nes nepakartojami virtuvės lobiai ir  „ vyno keliai“ laukia Toskanoje.
              Toskanos virtuvė, sezoninė ir teritorinė , pasižyminti patiekalų paprastumu, ir nepriekaištingu ingredientų parinkimu ir produktų įvairove. Tai stiprių , natūralių skonių virtuvė, pradedant alyvuogių aliejumi ir baigiant nepakartojamų vynų kolekcija. Dauguma Toskanos gyventojų iš kartos į kartą perduoda vyno darymo receptus ir tradicijas; tai žmonės prisirišę prie savo žemės, tradicijų, savo istorijos. Italų maisto ruošimo ir valgymo kultūra kupina taisyklių, pvz.,  negalima ne minutės pervirti spagečių, negalima improvizuotai maišyti maisto produktų, padauginti prieskonių, nes visa tai gali „sugadinti“ tą  skonį, kuris yra saugomas amžiais ir perduodamas iš lupų į lupas.
              Italų kiekvieno regiono valgiaraštis yra tipiškas. Toskanoje, užkandžiams galima pasirinkti keptos salvijos (salvia fritta), vietinės vytintos mėsos asorti (salumi Toscani), skrudintos duonos sumuštinukų su burnoje tirpstančiais pomidorais, artišokais, ar triufelių padažu. Pirmiesiems patiekalams siūloma ragauti grybų sriubos (Italijoje grybais dažniausiai vadinami tik baravykai funghi porcini), rizoto su balandžiais (alla chiantigiana), rizoto su kjianti vynu arba piči (pici) „vargšų spagečių“, kadangi jie yra paruošti iš miltų ,vandens bei druskos. Piči tai Sienos regiono tradicinis patiekalas. Antrieji patiekalai yra labai sotūs: būna fazanai, jautienos kepsniai, farširuotas triušis, triufeliai (tartufo) ir be abejonės pagrindinis vaidmuo tenka jautienos T-kaulo kepsniui vadinamu fiorentina, tai ant grotelių kepta pusiau žalia mėsa, tirpstanti burnoje, valgoma pagardinus druska ir pipirais ir užgeriant geru raudonu vynu, tokiu kaip Tignanello ar Solaia. Desertui – Sienos saldumynai: ricciarelli, cavallucci, panforte ir be abejonės cantucci di Prato con Vinsanto, (tai saldūs džiūvėsėliai su migdolų riešutais, kuriuos prieš atkandant reikia pamirkyti desertinio vyno Vinsanto taurėje).
            Vynų sąrašas nustebins kiekvieną : pradedamas brut, pereinama prie Vernaccia di San Giminiano (vynas padarytas ir baltųjų vynuogių, augančių Toskanos regione, aplink viduramžių miestą-piliakalnį San Giminiano) , po to prie Chianti classico (Chianti DOCG zona padalinta į 7 pozones, pats populiariausias-Chianti Classico, kuris pažymėtas „raudonojo gaidžio lipduku“ (galo nero )jo gimtinė tęsiasi nuo Florencijos iki pietų Sienos). Be abejo, kiekvienas gali pasirinkti iš keliasdešimt rūšių Brunello di Montalcino (šis DOCG pripažintas vienu geriausių Italijos vynų, gavo savo pavadinimą dėl sodrios spalvos, Brunello („tamsiukas“))  ar Nobile di Montepuliciano (irgi DOCG vynas, pavadintas pagal gaminimo vietovę, Montepulciano miestelį, kur anksčiau šis vynas patekdavo tik ant tituluotos aukštuomenės stalų. Tai pirmas DOCG vynas Italijoje) . Kaip rašė 600-aisiais metais poetas Redi „ Kiekvienas vynas yra karalius“, ar tai vienas iš naujųjų „DOC“ (DENOMINAZIONE DI ORIGINE CONTROLATA ir DENOMINAZIONE DI ORIGINE CONTROLATA E GARANTITA šie sutrumpinimai reiškia, kad vyno gamyba yra kontroliuojama bei garantuojama, vynas atitinka visus jam keliamus reikalavimus: vynuogių auginimo, vinifikavimo normų, alkoholio kiekio. Prieš suteikiant vynui šį garbingą titulą, vynas yra kruopščiai tiriamas ir degustuojamas) , arba visiems žinomi „Supertuscan“(į šį sąrašą įeina prabangūs vynai, kuriems gaminti naudojamos vynuogių rūšys, neužfiksuotos DOC taisyklių, tačiau šie toskaniški vynai yra tarp geriausių pasaulio vynų:  Sassicaia, Tignanello, Solaia). Sąrašas baigiamas Vinsanto (saldus desertinis vynas, pažodžiui išvertus jo pavadinimą gaunasi vino santo, t.y., šventas vynas) ir grappa (stiprus 40% - 60% alkoholinis gėrimas, ragaujamas po valgio, nes padeda virškinimui, būtų nelabai teisinga, tačiau galime jį pavadinti degtinės atitikmeniu Italijoje), vynai - tai žodžiais neaprašoma skonio ir kvapo paletė, surišta su Toskanos vynuogynais.

Kodėl Toskana?
Italija turi 80% pasaulinės kultūros paveldo:  Florencija – nuo ankstyvųjų viduramžių tapusi menų centru, Siena - antikinės gatvelės ir ikonų muziejai, Pienza, Montalcino, Montepulciano - mažyčiai vyno, sūrio (pecorino – pagrindinis Toskanos sūris, gaminamas iš avių pieno) miesteliai, kuriuos lankant reikia įsižiūrėti, įsiklausyti ir ,be abejo, kai ką paragauti...
Žodžiai : Toskana, ramybė, šiluma, poilsis,  yra sinonimai, net ir dabar,  modernių technologijų ir pagreitinto gyvenimo tempo laikais, tai ramybės oazė, kur galima pamiršti rutiną ir kasdieninius rūpesčius. Tai kunigaikščių, grafų, baronų žemė, atrodanti mažai konfidenciali.  Tai tik pirmas įspūdis. Užtenka pasivaikščioti miestelių siauromis gatvelėmis, kvepiančiomis džiūstančių skalbinių ir įvairaus maisto aromatu; neskubant važiuoti žvyrkeliais, kurie vingiuoja per saulėgrąžų laukus; pietauti mažytėse osterijose (osteria), ar praleisti visą savaitgalį antikinėje viloje, vadinamoje „agriturismo“, ragaujant vyną ir Toskanos valgius; įsitikini, kad visa tai nėra sapnas, o paprastas Toskanos žmonių gyvenimas.
Kelionė, tai pats protingiausias ir maloniausias būdas susipažinti su ypatinga ir svetinga Italijos sritimi, pačiam atsidurti šitame mikrokosme, turinčiame savotišką ekskluzyvinį skonį, ir lėtą vyno degustavimo ritmą.
Toskanijos negalima neįsimylėti, ten apsilankęs palieki gabalėlį savo sielos, o vietoj jo pasiimi dalelę Toskaniškos dvasios.

Kada važiuoti?
Geriausia į Toskanos malonumus pasinerti liepos – rugpjūčio mėnesiais, kadangi nuo birželio 29-os iki liepos 2-os ir rugpjūčio 13 - 16 dienomis Sienos mieste vyksta pati svarbiausia, nuo amžių garbinama šventė - Palio. Palio - tai analogų neturinčios žirgų lenktynės, kurios Sienos gyventojams nėra paprasta šventė, o jų gyvenimo būdas nes pasiruošimas jai vyksta visus metus. Visiems kitiems - tai kelias minutes trunkančios gražiai dekoruotos lenktynės.
Rugsėjis ir Spalio pradžia yra vynuogių rinkimo metas (itališkai vadinamas vendemmia). Užsisakius degustavimo savaitgalį vienoje iš vyno gamintojų „cantina“, galima ne tik ragauti vyną, sužinoti vyno brandinimo technologijas, bet ir pabūti viso to stebuklingo proceso liudytoju ar net dalyviu.
Vėlyvą rudenį ar žiemą jūsų lauks senovinės pilys su nuostabiuoju Toskanos vynu ir viduramžių žydiniais. Keliaujant į nuostabiausias bažnyčias, parodas bei muziejus jus galės užklupti lietus, nes sausį ir vasarį orai būna permainingi, šaltoki. Šaltis ten ypatingas: Toskanos vienas šalčio laipsnis prilygsta  mūsų dešimčiai, tai įtakoja drėgnas Italijos klimatas. Bet kita vertus, tai ne taip ir blogai, nes egzistuoja šimtai šiltų kavinukių, vyno rūsių, tipiškų vietinių restoranų, galima aplankyti tikrą vyno muziejų Museo della Vite e del Vino - Carmignano (Prato), Museo del Vino e della Vite - Rufina (Firenze) ir kt.

Kaip nuvykti?
Yra tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus į Milaną ir Romą. Geriausia lėktuvu skristi į Romą, prieš tai Lietuvoje užsisakius nuomojamą automobilį. Mašinos nuomos kaina priklausys nuo automobilio klasės kategorijos, už dešimt dienų gali tekti sumokėti nuo 300 iki 900 eurų, be išlaidų už kurą. Be to nepamirškite pasiteirauti ar mašinoje yra navigatorius, nes jis tikrai pravers. Iš nepakartojamo grožio ir istorinę reikšmę turinčios, bet chaotiškos, triukšmingos Italijos sostinės traukti į atpalaiduojančią „skanią“ kelionę. Nuo Romos iki Sienos apie 200 kilometrų. Sieną gali būti kelionės po Toskaną pradinis taškas.

Kur apsistoti?
Galima apsistoti senoje fermoje, senovinėje pilyje, liukso apartamentuose, mineralinių šaltinių centruose arba paprasčiausiai išsinuomoti kambarį. Viskas priklausys nuo jūsų preferencijų ir gyvenimo stiliaus, kelionės tikslo. Galima pasirinkti vieną iš vardinamų viešbučių.
"Il Melone" Residence, Hotel, Restaurant (Cortona).
Tai pastatų ir paslaugų kompleksas, kuris yra sename kaimelyje, kruopščiai restauruotame. Talentingi dizaineriai sugebėjo išsaugoti nepakartojamą tos vietos atmosferą ir suderinti ją su pačiais moderniausiais patogumais. Aplink viešbutį yra stebuklingo grožio sodas, rožynai, levandos, vaismedžiai. „Il Melone“ yra du restoranai. Viename siūlomi gurmaniški delikatesai, kitas - stilizuota viduramžių taverna, kurioje galima paragauti tradicinių vietos patiekalų. Viešbutis yra prie seno Kortona miestelio, kuris įkvepė amerikietę rašytoją Frances parašyti knygą „Po Toskanos saule“.
Kaina - nuo 120 eurų už naktį dviviečiame kambaryje.
„ La Locanda del Loggiato“ residence, agriturismo. (Bagno Vignoni (SI) ).
Naminės šilumos ir jaukumo ieškotojus sutiks keturi agroturizmo savininkai, kurie asmeniškai pasirūpins kiekvienu svečiu. Bus suteikta galimybė degustuoti vynus, sūrius, salumi . Ragauti jų gamybos alyvuogių aliejų.
Kaina - nuo 120 eurų už naktį dviviečiame kambaryje.
Castello di Bibbione“ (Montefiridolfi - Chianti)
Pirmą kartą pilis paminėta 997 metais. Atgimimo epochoje fortifikaciniai statiniai buvo paversti užmiesčio rezidencija, išsaugojusia, griežtą viduramžių stilių. Pilis –tai viduramžių pastatų kompleksas, pastatytas iš toskanos akmens. Kiekvienas namas turi savo pavadinimą ir atskirą įėjimą. Tik ilga požeminė perėja, vedanti nuo kalvos prie upės, liudija apie karinę pilies istoriją. 1511 metais pilį įsigijo Makiaveli šeima, kuriai ji priklauso ir dabar. 1985 buvo atidarytas viešbutis. Interjeras papuoštas antikvariniais kilimais. Pilis yra Kjanti (Chianti) regione, 15 km nuo Florencijos ir 44 km nuo Sienos.
Kaina - nuo 130 eurų už naktį dviviečiame kambaryje.
Grotta Giusti Terme & Hotel (Monsummano Terme)
Unikali XIX amžiaus vila, pastatyta prie unikalios natūralios stalaktitų ir stalagmitų uolos, kurioje trykšta mineraliniai vandenys. Uoloje yra požeminis ežeras ir trys „salės“ su nepaprastu mikroklimatu. Čia visus metus išlieka pastovi oro temperatūra (+31 - +34 С) ir beveik 100 procentinė drėgmė. Čia visada išlieka grynas oras. Uola, atsitiktinai surasta darbininkų-akmenskaldžių, pasidarė labai populiari, kai žmonės pastebėjo, kad buvimas joje gydo sąnarių skausmus. Čia lankėsi net Džiuzepė Garibaldis. Terminis vanduo pateikiamas į baseiną bei į visus vonios kambarius. Vakarienės viešbutyje prilygsta Le cordon bleu nepriekaištingai receptūrai. Čia pildosi gurmanų svajonės. SPA centras yra netoli Montekatini miestelio, 55 km nuo Pizos oro uosto, 60 km nuo Florencijos Tarptautinio oro uosto.
Kaina nuo 240 eurų asmeniui už naktį dviviečiame kambaryje.
Fattoria del Colle- Trenquanda (SI) vyno rūsiai, agroturizmas.
Casato Prime Donne – Montalcino (SI)- vyno rūsys.
Visa tai seniai priklauso Donatella Cinelli Colombini šeimai, gaminančiai kelių rūšių Toskanos vynus. Čia galima pernakvoti (nakvynę reikia užsisakyti iš anksto), sužinoti itališkos virtuvės paslapčių, tapyti, savaitgalį degustuoti vyną ir aliejų, ramiai pasivaikščioti natūralioje gamtoje, bei praleisti vakarus su pasakotoju.
Kaina 86 eurų už dvivietį kambarį su pusryčiais ir 95 eurų už dvivietį kambarį su pusryčiais švenčių dienomis.

Ką pamatyti_?
Siena. Joje - piazza il Campo (pagrindinė miesto aikštė, kurioje dukart per metus vyksta Palio šventė), Duomo (Sienos katedra, meno šedevras, laikoma harmoningiausia viduramžių architektūros bažnyčia) , spedale di S.Maria della Scala (buvusi ligoninė, papuošta istoriją atspindinčiomis freskomis) , Palazzo publico ir Torre del Mangia (Tai XIV amžiaus palazzo su 88 metrų aukščio bokštu, iš kurio galima pasigrožėti Sienos panorama). Visas Sienos senamiestis yra muziejus po atviru dangumi, kur kiekvienas pastatas yra savotiškas istorijos nešėjas.
Netoli Sienos, Lecceto – La locanda vietovėje įsikūręs „Il Cannuccio“ jodinėjimo centras, siūlantis 4 valandų jodinėjimą miškais, slėniais, seniausių vilų, pilių ir vynuogynų aplankymą. Nuo kalvų atsiveria fantastiški, nepamirštami vaizdai - tipiški Toskanos peizažai, kuriuos matome atvirutėse ir filmuose. Tokio apžvalginio pusdienio kaina 50 eurų vienam žmogui.
Montalcino - visam pasauliui žinomas savo Brunello vynais miestelis, apsuptas senovinės apsauginės sienos, kuri tęsiasi per visą Mateotti gatvę iki Piazza del Popolo, viduramžių miesto centro.
Pienza- jos istorija stipriai susieta su Enea Silvio Piccolomini, gimusiu Pienza 1405 spalio 18-ą ir  1458 m. tapusiu popiežiumi Pijumi II. Pirmą rugsėjo sekmadienį čia vyksta kačio sūrio mugė (Fiera del Cacio).
Montepulciano žinomas kaip 16 amžiaus perlas dėl žinomų architektų pastatytų Renesanso epochos pastatų. Be to šiame nedideliame miestelyje vyksta unikalus renginys: Bravio delle Botti savaitė. Tai aštuonių rajonų statinių, sveriančių po 80 kg., ridenimo konkursas. Kovojama dėl išdailintos drobės.
San Giovanni d‘Asso – baltojo triufelio Crete Senesi srities širdis. Čia buvo įsteigtas triufelio muziejus, kur lankytojai gali sužinoti apie jo skleidžiamus garsus, aromatus bei kitas to, brangaus valgomojo trumo, paslaptis.
Visą tai verta pamatyti.

Viktorija Mele