Pusryčiai, pietūs ar vakarienė?
Kulinarijos istorikai teigia, kad vėlyvieji pusryčiai atsirado XX amžiaus pradžioje Didžiojoje Britanijoje. Jų valgymo metas – tarp tradicinių pusryčių ir pietų. Besisotinant labiau ilsimasi ir pasimėgavimui maistu skiriama daugiau laiko.
Kitaip tariant, vėlyvieji pusryčiai – tai vėlyvo valgymo maniera. Ankstyvieji pusryčiai dažniausiai perkeliami arčiau pietų, nes norima ilgiau pamiegoti – ypač populiaru išeiginėmis, po audringų penktadienio vakarėlių (tai labai būdinga Amerikos gyventojams) arba tada, kai tiesiog nėra laiko pavalgyti pusryčius ir norima greičiau papietauti (tai būdinga daug dirbantiems milaniečiams).
Vėlyvieji pusryčiai dažniausiai valgomi 10 valandą ryto, o kartais ir ankstyvą vakarą. Brunch yra anglų kilmės dviejų žodžių (angl. breakfast – pusryčiai ir lunch – pietūs) junginys.
Šis žodžių junginys buvo paminėtas angliškame žurnale „Punch“ 1896 m. rugpjūčio 1 d. kaip studentų naudojamas slengas. Vėlyvieji pusryčiai buvo pristatyti ir medžiotojų savaitiniame leidinyje „Hunters Weekly“. Jame Guy Beringeris žodžiu brunch pavadino valgymą sugrįžus iš medžioklės. O pirmieji vėlyvieji pusryčiai, pavadinti brunch, patiekti 1933 m. žinomame restorane „Pump Room“, esančiame Čikagos viešbutyje „Ambasador“.
Vėlyvieji pusryčiai valgomi švenčiant sporto renginius ar vedybines sukaktis, kartais net vestuves. Aplinka būna paprasta, atpalaiduojanti, būdinga laisvo stiliaus renginiams.
Pagal pasaulio gastronomijos tradicijas vėlyvieji pusryčiai patiekiami sekmadieniais, taigi sekmadienį galime pavadinti oficialia tokių pusryčių diena, populiaria daugumoje pasaulio viešbučių ir restoranų. Valgant vėlyvuosius pusryčius restoranuose ypač mėgstama švęsti šv. Valentino ar Mamos dieną, paprastai serviruojamas švediškas stalas. Žinoma, galima pasirinkti patiekalų ir iš pagrindinio valgiaraščio.
Valgoma – nevalgoma
Vėlyvųjų pusryčių patiekalų įvairovė gali nustebinti daugelį smagurių, nes tiekiami ne tik įprasti pusryčių valgiai, pavyzdžiui, kiaušiniai, kiaušinienė, dešrelės, blyneliai, kumpis, šoninė, vaisiai, saldumynai, bandelės ir kiti, bet ir kepta mėsa, paukštiena, šalti jūrų gėrybių kokteiliai, rūkytos žuvys, salotos, sriubos, taip pat daržovių patiekalai, kelių rūšių duona, desertai.
Regioniniai skirtumai
Niujorke vėlyvieji pusryčiai suprantami kaip paprastas užkandžiavimas tarp pietų ir pusryčių. Tai tiesiog pusryčiams skirto maisto valgymas bet kuriuo dienos metu užsigeriant kava, kokteiliu Mimoza, šampanu ir Kruvinąja mere. Niujorke vėlyviesiems pusryčiams serviruojamas švediškas stalas, išskyrus kai kuriuos didžiųjų viešbučių restoranus.
Kinų restoranuose irgi nevengiama vėlyvųjų pusryčių tradicijos. Vyrauja patiekalai iš bambukų daigų, įvairūs kinų koldūnai ir kiti troškinti, kepti aliejuje valgiai, pagardinti saldžiarūgščiais padažais. Lankytojai renkasi įvairių šviežių patiekalų, nuolat gaminamų virtuvės meistrų, mažas porcijas.
Italijoje vėlyvieji pusryčiai tampa mados dalyku. Dažniausiai valgomas patiekalas – daržovių salotos, nes dauguma gyventojų negali daug laiko skirti pietums, tačiau nori gyventi sveikai, laikytis dietos, atitikti vieno madingiausių miestų įvaizdį.
Lietuva irgi neatsilieka nuo europietiškų tradicijų, pavyzdžiui, keliuose Vilniaus restoranuose netrukus bus pasiūlyta vėlyvoji vakarienė – svečiai už tam tikrą sumą galės skanauti kelių skirtingų patiekalų. Prie jų bus galima rinktis gėrimų už specialią kainą. Tokiu pat principu organizuojami ir vėlyvi sekmadienio pusryčiai.
Taigi galime drąsiai miegoti savaitgalį, o išsimiegoję padovanoti artimam žmogui mažytę šventę – nueiti pavalgyti vėlyvųjų pusryčių į mėgstamą restoraną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą