2011 m. vasario 18 d., penktadienis

Peck. delikatesų parduotuvės. Straipsnis rašytas "Geras skonis" žurnalui.

Pusvalandį praleidžiu „Peck“ parduotuvėlėje ir išeinu nešina buteliuku balzaminio acto, maža dėžute alyvuogių aliejaus (žinoma, Extra vergine), permatomomis riekelėmis supjaustytu vytintu San Danielės arba Parmos kumpiu, mažyte užkandžių duonele, pagardinta rozmarinais, keliais gabaliukais išskirtinių sūrių. Gurmaniškas užkandis, kurio aromatas vilioja dar važiuojant triukšmingomis Milano gatvėmis. Dalelytė „Peck“ ir šventę namuose galima sukurti pačiam.
Nuostabūs delikatesai
Neįtikėtinas gyvenimo ritmas, skubėjimas, kamščiai, karštis, sumuštinių, greitai ruošiamų salotų ir nesunkiai gaminamų pirmųjų patiekalų valgymas nėra gurmano gyvenimo dalis. Kad ir kaip skubėtume, gera žinoti, jog Milane yra „Peck“, kur išsipildo delikatesų mėgėjų svajonės.
Dėl „Peck“ Milanas tapo ne tik rizoto su šafranu ir milanietiško jautienos muštinio miestu, bet ir delikatesų pramonės centru.
Paryžius kviečia į „Fauchon“, Londonas – į „Harrods food hall“, Miunchenas – į „Dallmayr“ , Madridas – į „Mallorca“, o Milanas didžiuojasi savo „Peck“.
Pirmas dalykas, kuris krinta į akį apsilankius parduotuvėje „Peck“ – tai sūrių kampas: mocarela, pagaminta iš karvių pieno, didžiuliai parmezano gabalai ir kitų rūšių sūriai iš visos Italijos.
Parduotuvėje yra virtuvė, kur gaminami nuostabūs „Peck“ firminiai delikatesai ir populiarūs savaitės patiekalai. Maistas ruošiamas kiekvieną dieną tik iš geriausių, šviežiausių itališkų sudedamųjų dalių. Kartą paragavę galime improvizuoti patys, nes parduotuvėje „Peck“ yra visko: ką tik užminkytos tešlos makaronų, bandelių, duonos, lentynos pilnos „skystojo aukso“, t. y. alyvuogių aliejaus, šviežių daržovių, virto ir vytinto kumpio.
Su pirkiniais galima keliauti ir į pirmojo aukšto kavinukę, kur jau iš toli jaučiamas prabangus, kerintis skrudintų kavos pupelių kvapas. Kavinėje galima išgerti kavos, o parduotuvėje nusipirkti ir gardaus kavos pupelių mišinio.
Net ir išrankiausi vyno ekspertai neliks abejingi „Peck“ rūsyje laikomai kolekcijai iš 600 rūšių vyno. Čia net vasarą palaikoma tinkama temperatūra.
Truputį istorijos
1883 m. iš Prahos atvykęs Francesco Peck‘as atidarė savo firminę parduotuvę pačiame Milano centre, netoli žymiosios Milano katedros (Duomo di Milano). Francesco Peck‘o idėja – supažindinti italus su gardžiomis vokiškomis dešrelėmis ir kitais rūkytos mėsos gaminiais. Ir jam pasisekė – parduotuvė suklestėjo labai greitai.
1918 m. „Peck“ buvo parduota Eliseo Magnaghi, jis parduotuvės savininkas buvo iki 1956 m., o vėliau pardavė Grazioli šeimai. Dabartiniai savininkai yra keturi broliai Stoppani, išpirkę parduotuvę 1970-aisiais. Visi savininkai gerbė „Peck“ vardą ir stengėsi išlaikyti tą dvasią bei itališko maisto kokybę, iš kartos į kartą perduodami maisto ruošimo, saugojimo ir konservavimo tradicijas.Pagrindine gurmaniško maisto buveine Milane tapo Via Spadari 9. Parduotuvėje „Peck“ galima rasti aukščiausios rūšies mėsos gaminių iš visos Italijos ir retų maisto produktų, pavyzdžiui, žąsų saliamį arba net visą žalią žąsį (su galva), jau paruoštą kepimui krosnyje. Užkandžiai labai įvairūs: nuo šaltųjų žuvų užkandžių, lengvų salotų iki mėsos, pagardintos „sunkiais“ padažais, taip pat yra kiekvienam patiekalui skirto vyno, desertų, pačių gaminamo šokolado.
Svarbiausia, kad visa tai galima nusipirkti vienoje vietoje. Net dabar, užėjus į „Peck“, apima keistas jausmas – tarsi grįžti keliais dešimtmečiais atgal, pajunti tikrus natūralaus maisto kvapus, primenančius kaimą, vaikystę, žalius laukus, mišką, tačiau tuo pačiu metu viskas harmoningai dera su elegancija ir rafinuota aplinka.
Didesnis išsineštinio maisto pasirinkimas yra kitoje „Peck“ parduotuvėje „Rosticeria“, kurią galima rasti Via Cantu 3. Už šios parduotuvės durų – nepaprasta skonių ir kvapų paletė. Ant iešmo kepti paršeliai, įdaryti balandžiai, triušiai, fazanai, specialiai šiems patiekalams paruoštos daržovės, pavyzdžiui, baravykų salotos, trumų kremas ir kita.
„Peck“ vardu pavadinti ir restoranai
Manantieji, kad „Peck“ parduotuvės – tai viskas, ką siūlo ši įspūdinga maisto pramonė, labai klysta. „Peck“ vardu pavadinti ir keli Milano restoranai. Vienas jų – „Cracco Peck“, kurio virėjas Carlo Cracco buvo vienas geriausių Italijos virėjų dar iki restorano atidarymo. Jis mėgdavo sakyti, kad tik autorinė virtuvė padėjo Italijos gastronomijai pažengti nuo gimimo iki triumfo.
Virtuvės meistras Carlo Cracco didžiuodamasis itališkais produktais ir maisto kultūra pristato nepaprastą kulinarinį meną. Stebina du šio nepaprasto virėjo kūrybos stiliai – neįtikėtinas sugebėjimas tobulai parinkti sudedamąsias dalis: jų spalvas, faktūras, ir netikėta kontrastų paletė. Nesuderinamo suderinimas – tam reikia turėti ne tik lakios fantazijos, bet ir didelės patirties bei teorinių chemijos, biologijos ir gastronomijos žinių.
Restorane nepaprastų skonių ieškotojams siūlomi spagečiai su jūros ežiais ir kava, mėgstantieji kiek lengvesnių skonių valgius galėtų pasirinkti paprastesnį, tačiau ne mažiau ekstravagantišką patiekalą – šviežius itališkus koldūnus (ravioli), įdarytus kalmarais, su sepijos rašalu pagardintu majonezu, arba bulvių makaronų (tagliolini) su sviestu ir triušeliais. Pastarasis patiekalas itin ryškaus skonio. Dar vienas salto mortale – kvietinių miltų makaronai su kaulų smegenimis ir mėtomis, triušių salotos iš rūkytos, azote šaldytos mėsos ir susikristalizavusiomis šviežiomis daržovėmis. Ką jau sakyti apie didžiulį antrąjį patiekalą iš veršiukų ir jūros ežių.
Dabar virtuvės meistrą Carlo Cracco aplankęs nepaprastas įkvėpimas, kuriuo jis noriai dalijasi su visais skanaus ir neįprasto maisto gerbėjais.
Taigi Milane gurmanai turi iš ko pasirinkti: ieškoti naujų patiekalų nepakartojamuose restoranuose, o tada apsipirkti delikatesų parduotuvėje ir bandyti meistriškų virėjų kūrinius interpretuoti savo virtuvėje.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą